Vandenilio vanduo ir šarminis vanduo: kuris geresnis?

Įvadas

Nuolat besikeičiančioje sveikatos ir gerovės tendencijų aplinkoje didelį dėmesį sulaukė dviejų rūšių pagerintas vanduo: vandenilinis vanduo ir šarminį vandenį. Abu žada įvairią naudą – nuo ​​geresnės hidratacijos ir antioksidacinio poveikio iki galimos ligų prevencijos ir geresnių sportinių rezultatų. Tačiau kas tiksliai yra šie vandenys ir kuo jie skiriasi? Dar svarbiau, kuris iš jų, remiantis moksliniais principais ir turimais įrodymais, siūlo geresnių privalumų?

Šarminiam vandeniui būdingas aukštesnis pH lygis, paprastai didesnis nei 7, dažnai pasiekiamas jonizacijos būdu arba pridedant mineralų. Šalininkai teigia, kad jis neutralizuoja organizmo rūgštingumą, todėl gerėja sveikata. Kita vertus, vandeniliu prisotintas vanduo yra prisotintas molekulinio vandenilio (H2) dujomis, kurios giriamos dėl savo selektyvių antioksidacinių savybių, kovojančių su oksidaciniu stresu, netrukdančios naudingoms reaktyviosioms deguonies rūšims.

Šiame straipsnyje gilinamasi į abiejų vandenų techninius aspektus, nagrinėjami jų gamybos metodai, biocheminiai mechanizmai, tariama nauda sveikatai ir patvirtinamieji moksliniai duomenys. Palygindami jų veiksmingumą, saugumą ir praktinius aspektus, siekiame nustatyti, kuris iš jų, jei kuris nors iš jų, turi aiškų pranašumą stiprinant sveikatą. Šių skirtumų supratimas yra labai svarbus eroje, kai gausu klaidingos informacijos apie sveikatingumo produktus, o vartotojai ieško įrodymais pagrįstų pasirinkimų savo kasdienybei.

Diskusijos tarp vandenilio ir šarminio vandens kyla ne tik apie skonį ar rinkodaros ažiotažą; jos kyla iš chemijos ir biologijos. Vanduo, universalus tirpiklis, gali būti modifikuojamas įvairiais būdais, siekiant paveikti fiziologinius procesus. Šarminis vanduo, remdamasis rūgščių-šarmų teorija apie ligas, daugiausia dėmesio skiria pH pusiausvyrai, o vandenilio vanduo – laisvųjų radikalų gaudymui ląstelių lygmenyje. Tyrinėdami šiuos dalykus, išsiaiškinsime, ar vienas iš jų iš tikrųjų pranoksta kitą, ar abu neatitinka savo teiginių.

 

Kas yra šarminis vanduo?

Šarminis vanduo reiškia vandenį, kurio pH yra didesnis nei 7, todėl jis yra mažiau rūgštus nei neutralus vandentiekio vanduo, kurio pH skalėje paprastai yra apie 7. PH skalė yra logaritminė, o tai reiškia, kad kiekvienas vienetas reiškia dešimteriopą vandenilio jonų koncentracijos skirtumą. Pavyzdžiui, šarminiame vandenyje, kurio pH yra 9, vandenilio jonų yra 100 kartų mažiau nei neutraliame vandenyje.

Šarminis vanduo gali būti gaminamas natūraliai arba dirbtinai. Natūralūs šarminio vandens šaltiniai, pavyzdžiui, kai kurie mineraliniai šaltiniai, savo šarmingumą gauna iš ištirpusių mineralų, tokių kaip kalcis, magnis ir bikarbonatas. Dirbtinai jis dažnai sukuriamas naudojant vandens jonizatorius, kurie elektrolizės būdu atskiria vandenį į rūgštinius ir šarminius komponentus. Elektrolizės metu elektros srovė teka per vandenį, kuriame yra elektrolitų, ir elektroduose suskaido H2O molekules. Katodas gamina šarminį vandenį, kuriame gausu hidroksido jonų (OH-), o anodas – rūgštų vandenį su vandenilio jonais (H+).

Pagrindinis šarminio vandens teiginys yra jo gebėjimas neutralizuoti organizmo rūgštingumą. Teigiama, kad šiuolaikinės dietos, kuriose gausu perdirbtų maisto produktų, mėsos ir cukraus, gamina metabolines rūgštis, dėl kurių atsiranda būklė, vadinama acidoze. Šalininkai teigia, kad šarminio vandens vartojimas padeda atkurti organizmo pH pusiausvyrą, potencialiai palengvindamas tokias problemas kaip rūgšties refliuksas, nuovargis ir net lėtinės ligos, tokios kaip vėžys ar osteoporozė.

Biocheminiu požiūriu, žmogaus kūnas griežtai kontroliuoja pH per buferius, tokius kaip bikarbonatas ir baltymai, taip pat kvėpavimo ir inkstų sistemas. Kraujo pH reguliuojamas nuo 7.35 iki 7.45, o nukrypimai gali būti pavojingi gyvybei. Kai šarminis vanduo patenka į skrandį, kuriame yra labai rūgšti aplinka (pH 1.5–3.5 dėl druskos rūgšties), jis beveik iš karto neutralizuojamas. Tai kelia klausimų, kiek šarmingumo, jei toks yra, pasiekia kraują ar audinius.

Moksliniai šarminio vandens tyrimai yra prieštaringi. Kai kurie nedidelio masto tyrimai rodo naudą rūgščių ir šarmų pusiausvyrai sportininkams, kai jonizuotas šarminis vanduo sumažino kraujo klampumą ir pagerino hidrataciją po treniruotės. Pavyzdžiui, tyrimai parodė, kad šarminis vanduo gali pagerinti anaerobinį našumą, buferuodamas pieno rūgšties kaupimąsi intensyvių treniruočių metu. Tačiau didesnės apimties apžvalgos, įskaitant sveikatos organizacijų apžvalgas, rodo ribotus įrodymus, patvirtinančius plačius teiginius apie sveikatą. Šarminio vandens mineralizacija gali suteikti mikroelementų, naudingų kaulų sveikatai, tačiau tai labiau susiję su pačiais mineralais, o ne su pH.

Galimi trūkumai yra per didelio šarminimo rizika, nors ir reta, kuri gali sutrikdyti virškinimo fermentus ar žarnyno mikrobiotą. Kitas veiksnys yra kaina; vandens jonizatoriai kainuoja nuo šimtų iki tūkstančių dolerių, o šarminis vanduo buteliuose yra brangesnis nei įprastas vanduo. Apibendrinant galima teigti, kad nors šarminis vanduo siūlo tikėtiną nedidelę hidratacijos naudą, jo teiginiams trūksta tvirto, didelio masto patvirtinimo.

 

Kas yra vandenilinis vanduo?

Vandenilio vanduo yra įprastas vanduo, praturtintas ištirpusiomis molekulinio vandenilio (H2) dujomis. Skirtingai nuo šarminio vandens, jo skiriamasis bruožas yra ne pH, o H2, diatominės molekulės, kuri yra lengviausias ir gausiausias elementas visatoje, buvimas. Esant standartinei temperatūrai ir slėgiui, vandenilio dujos mažai tirpsta vandenyje – apie 1.6 mg/l prisotinimo temperatūroje – tačiau specializuoti metodai padidina šią koncentraciją terapiniais tikslais.

Gamybos metodai skiriasi. Elektrolizė yra įprasta, panaši į šarminio vandens gamybą, tačiau jos metu pagrindinis dėmesys skiriamas H2 susidarymui katode. Elektrolizės metu vanduo skyla į vandenilį ir deguonį: 2H2O → 2H2 + O2. Tada vandenilio dujos ištirpinamos atgal vandenyje. Kiti metodai apima magnio pagrindu veikiančias reakcijas, kai magnis reaguoja su vandeniu ir susidaro H2 (Mg + 2H2O → Mg(OH)2 + H2), arba vandeniliu prisotinamų prietaisų, tokių kaip tabletės ar generatoriai, kurie išskiria dujas į vandenį, naudojimą.

Pagrindinis vandenilio vandens veikimo mechanizmas yra jo antioksidacinis aktyvumas. Molekulinis vandenilis veikia kaip selektyvus reduktorius, neutralizuojantis kenksmingas reaktyviąsias deguonies rūšis (ROS), tokias kaip hidroksilo radikalai (•OH) ir peroksinitritas (ONOO-), kurios prisideda prie oksidacinio streso – pagrindinio senėjimo, uždegimo ir ligų, tokių kaip diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos bei neurodegeneracija, veiksnio. Skirtingai nuo plataus spektro antioksidantų, tokių kaip vitaminas C, H2 nereaguoja su naudingais ROS, dalyvaujančiais ląstelių signalizacijoje, todėl yra potencialiai saugesnis.

Biochemiškai H2 dėl savo mažo dydžio ir neutralumo greitai difunduoja per ląstelių membranas, pasiekdamas mitochondrijas ir branduolius, kur moduliuoja genų raišką. Jis padidina antioksidacinių fermentų, tokių kaip superoksido dismutazė (SOD) ir katalazė, kiekį, tuo pačiu slopindamas uždegimą skatinančių kelių, tokių kaip NF-κB, kiekį. Šį selektyvų poveikį patvirtina daugiau nei 1,000 tyrimų su gyvūnų modeliais ir žmonių bandymais, apimančiais ligas nuo metabolinio sindromo iki sportinio atsigavimo.

Vandenilio vandens naudojimo įrodymai yra daug žadantys nei šarminio vandens. Klinikiniai tyrimai parodė sumažėjusius oksidacinius žymenis pacientams, sergantiems reumatoidiniu artritu, pagerėjusius lipidų profilius pacientams, sergantiems hiperlipidemija, ir greitesnį sportininkų atsigavimą po raumenų nuovargio. Pavyzdžiui, tyrimas su elitiniais sportininkais parodė, kad vandenilio vanduo sumažino laktato kiekį kraujyje ir pagerino ištvermę. Tyrimai su gyvūnais rodo neuroprotekcinį poveikį, galintį sušvelninti Parkinsono ar Alzheimerio ligos progresavimą, sumažinant neuronų pažeidimus dėl oksidacinio streso.

Saugumo profiliai yra palankūs; H2 yra netoksiškas, o jo perteklius tiesiog iškvepiamas arba išsklaidomas. Tačiau norint pasiekti terapinę koncentraciją (paprastai 0.5–1.6 ppm), reikia iš naujo paruošti preparatą, nes H2 greitai išsisklaido iš atvirų talpyklų. Yra prietaisų, skirtų naudoti namuose, tačiau jie gali būti brangūs, o veiksmingumas priklauso nuo nuoseklaus dozavimo.

 

Pagrindiniai skirtumai ir panašumai

Nors ir vandenilio, ir šarminis vanduo yra gaunami elektrolizės būdu ir siekiama pagerinti sveikatą ne tik dėl paprasto vandens, jų mechanizmai labai skiriasi. Šarminis vanduo skirtas sisteminei pH pusiausvyrai palaikyti, darant prielaidą, kad maisto rūgštys perpildo organizmo buferius – ši nuomonė turi mažai pagrindo, atsižvelgiant į žmogaus homeostazės tvirtumą. Vandenilio vanduo, atvirkščiai, oksidacinį stresą sprendžia tiesiogiai molekuliniu lygmeniu, o H2 veikia kaip signalinė molekulė, o ne kaip masinis pH keitiklis.

Panašumai apima gamybą elektrolizės būdu, kai šarminis vanduo dažnai yra vandenilio gamybos jonizatoriuose šalutinis produktas. Kai kurie prietaisai gamina abu, todėl kyla painiava – vandeniliu prisotintas vanduo kartais gali būti šarminis dėl tuo pačiu metu susidarančio OH-. Abu teigia turintys antioksidacinių savybių, tačiau šarminis vanduo netiesiogiai gaunamas iš mineralų, o vandenilis – tiesiogiai iš H2.

Kalbant apie veiksmingumą, vandeniliu prisotintas vanduo lenkia kitus, remiantis biocheminiu patikimumu ir kaupiamaisiais įrodymais. Oksidacinis stresas yra gerai žinomas patologijos veiksnys, o H2 selektyvumas siūlo tikslinį požiūrį be šalutinio poveikio. Šarminio vandens nauda, ​​pastebėta, iš tikrųjų gali kilti dėl atsitiktinės vandenilio gamybos jonizatoriuose, nes kai kurie tyrimai rodo, kad pagerėjimą lemia H2, o ne pH.

Saugumo požiūriu abu produktai paprastai yra saugūs sveikiems žmonėms, tačiau šarminis vanduo gali sutrikdyti skrandžio rūgštingumą, o tai gali paveikti maistinių medžiagų įsisavinimą ar apsaugą nuo patogenų. Vandenilio vanduo tokių problemų nekelia. Kainų palyginimas rodo panašias investicijas į įrangą, tačiau vandenilio tabletės yra nešiojama, įperkama alternatyva.

Praktiniai aspektai apima skonį ir prieinamumą. Šarminis vanduo dažnai turi švelnesnį, mineralų turtingą skonį, o vandenilinis vanduo yra neutralus, tačiau jį reikia išgerti nedelsiant, kad sulaikytų dujas. Sportininkams arba asmenims, patiriantiems didelę oksidacinę apkrovą (pvz., dėl taršos ar streso), vandenilis gali suteikti greitesnės naudos.

 

Lyginamoji analizė: efektyvumas, saugumas ir praktiškumas

Norėdami nustatyti, kuris variantas geresnis, turime įvertinti veiksmingumą įvairiose sveikatos srityse. Kalbant apie hidrataciją, abu gali pranokti paprastą vandenį tam tikrose situacijose – šarminis vanduo gali buferizuoti rūgštis mankštinantis, vandenilis – mažinti uždegimą. Tačiau hidratacijos tyrimų metaanalizė rodo, kad vandenilis turi ilgalaikį poveikį dėl jo prasiskverbimo į ląsteles.

Ligų prevencijos srityje vandenilis rodo geresnius duomenis. Širdies ir kraujagyslių sveikatai H2 mažina endotelio disfunkciją, surišdamas ROS, o tai gali sumažinti aterosklerozės riziką. Šarminio vandens mineralinė sudėtis gali palaikyti kaulų tankį, tačiau tai nėra būdinga tik jo pH.

Saugumo profiliai šiek tiek skiriasi. Lėtinis didelio šarmų kiekio vartojimas retais atvejais gali sukelti metabolinę alkalozę, ypač esant inkstų problemoms. Vandenilis neturi viršutinės toksiškumo ribos, nes tai endogeninė molekulė, kurią gamina žarnyno bakterijos.

Praktiškai vandenilinio vandens lakumas reikalauja gamybos pagal poreikį, o šarminis vanduo geriau kaupiasi. Poveikis aplinkai yra panašus – abiem atvejais gamybai reikia energijos, tačiau buitiniai prietaisai sumažina išpilstymo į butelius atliekas.

Galiausiai „geriau“ priklauso nuo individualių poreikių. Kalbant apie bendrą savijautą, vandenilinis vanduo atrodo pranašesnis dėl savo mechanistinio specifiškumo ir įrodymų bazės.

Skirtumai pabrėžia vandenilio pranašumą sprendžiant pagrindines priežastis, tokias kaip oksidacinis stresas, o šarminės energijos poveikis gali būti placebo arba antrinis mineralų / H2 poveikiui. Panašumai apima elektrolizės sutapimą, kai daugelis šarminių jonizatorių atsitiktinai gamina vandenilį.

Dėl efektyvumo vandenilis geriau tinka lėtinėms ligoms; šarminis – ūmiam rūgštingumui. Saugumas yra palankesnis vandeniliui, praktiškumas priklauso nuo gyvenimo būdo.

 

Išvada

Lyginant vandeniliu prisotintą ir šarminį vandenį, vandenilis iškyla kaip perspektyvesnė alternatyva. Jo tikslinis antioksidacinis poveikis, pagrįstas išsamiais tyrimais, suteikia apčiuopiamos naudos oksidacinio streso sukeltoms būklėms, be teorinių pH pokyčių pavojų. Šarminis vanduo, nors ir populiarus, remiasi perdėtais teiginiais apie organizmo rūgštingumą, kurie neatlaiko kritikos.

Nepaisant to, nei vienas iš jų nepakeičia subalansuotos mitybos, mankštos ar medicininės konsultacijos. Paprastas vanduo išlieka auksiniu hidratacijos standartu, tačiau jei jį pagerina, vandeniliu praturtintas vanduo suteikia moksliškai pagrįstą pranašumą. Būsimi tyrimai gali patikslinti šias įžvalgas, tačiau dabartinis supratimas rodo, kad geresnis pasirinkimas yra vandenilis.

Daugiau apie vandenilinis vanduo palyginti su šarminiu vandeniu, kuris yra geresnis, galite apsilankyti Olansi https://www.olansgz.com/product-category/hydrogen-water-maker/ daugiau info.